Petras ir Potapas

Pirmoji – tai žinoma rusų liaudies pasaka „Tarnautojas ir meška“ A.N. Tolsto interpretuota. Tarnautojas buvo darbštus, sėdėdavo tai ridikėlius, tai rugius, o meška tinginiavo, bet kiekvieną kartą tikėjosi gauti dalį derliaus, kurį užaugino tarnautojas. Meška stipri, bet kvaila. Tarnautojas silpnesnis, bet protingas. Protas šioje pasakoje laimi prieš jėgą. Taip jaučiasi ir gyvenime.

Tarnautojas ir meška nuolat ginčijosi, ir tada dailininkas Viktoras Čižikovas sukūrė tęsinį su naujais herojais – dvi pasakas, kurios vadinasi „Petras ir Potapas“ ir „Petras gelbsti Potapą“.

Šiose pasakose berniukas Petras, tarnautojo anūkas iš pirmosios pasakos, ir meškėnas Potapas, to paties meškos anūkas, susidraugauja ir visada padeda vienas kitam. Jie kartu renka avietes, draugiškai mėgaujasi jomis ir net nukerta sauso medžio malkoms. O kai pasirodo Piktasis Medžiotojas, kuris nori nužudyti seną mešką su meškėnu ir parduoti jų odas, sumanus Petras sugalvoja, kaip jo atsikratyti. Su Potapo ir senelio-meškos pagalba jis išsiunčia Piktąjį Medžiotoją – ne daugiau, ne mažiau – į kosmosą, kur jis iki šiol sukasi savo orbitoje, o kosmonautai jį šeria. Nors ir piktas, vis tiek žmogus.

Pagrindinis Viktoro Čižikovo iliustracijų privalumas ypač vertingas mūsų laikais – jos nėra baisios, net kai meška pyktelėja, o Piktasis Medžiotojas dalijasi savo kraugeriškais sumanymais. Dailininko sukurtame pasakų pasaulyje vyrauja gėris ir harmonija, ir gyventi jame galima be žvilgsnio atgal ir baimės.