Amžinai devyniolikos

Grigorijus Baklanovas — sovietų rašytojas, frontininkas, vienas ryškiausių «leitenanto prozos» atstovų, tarp kurių Viktoras Astafjevas, Jurijus Bondarevas, Vasilijus Bykovas, Borisas Vasiljevas, Viktoras Nekrasovas… 1941 metais, kai Baklanovui buvo 17 metų, jis savanoriu išėjo į frontą, dalyvavo mūšiuose Ukrainoje, Moldovoje, Rumunijoje ir Vengrijoje; karo pabaiga jį užklupo Austrijoje, jaunesnio leitenanto laipsniu. Patikimi karo epizodai, atsispindintys Baklanovo kūriniuose, dažnai prieštaravo paradinei istorijai, bet nešė tiesą, kurią autorius norėjo pasakyti, — apie tai, ką matė ir išgyveno. «Naujosios kartos nesuvokia, kas tuo metu, 50-ųjų pabaigoje — 60-ųjų pradžioje, buvo vadinama „leitenanto proza“, — prisiminė Baklanovas. — Tai buvo, pirmiausia, savo požiūris į karą, rašė apie tai, ką patys parsinešė iš mūšių laukų, tiesą padarė visų nuosavybe».
Į šį leidimą pateko žinomos Baklanovo karo apysakos «Pietuose nuo pagrindinio smūgio» ir «Žemės gabalas», taip pat apsakymai «Buvo gegužės mėnuo», «Štai ir baigėsi karas», «Nadja».