Dialogai su Sokratu. Su comentaru ir iliustracijomis

Platonas (apie 428-348 m. pr. Kr.) – senovės graikų idealistų filosofas, sukūręs savo filosofijos mokyklą, Sokrato mokinys. Pasak legendos, dieną, kai susitiko su Platonu, Sokratas pamatė pranašišką sapną: baltas gulbė prisiglaudė prie jo krūtinės, o po to pakilo taip aukštai, kad beveik dingo iš akių. Gulbė, kaip Apolono dievo simbolis, paaiškina sapno prasmę: kiek bekalbėtum su savo mokiniu, svarbiausia, kad tu mokysies iš jo. Senosios ir jaunosios filosofų draugystė truko iki pat Sokrato egzekucijos 399 m. pr. Kr. „Dialogai“ – tai unikalūs raštai, kurie patenka į vadinamąjį „platoniškąjį korpusą“ darbų, išlikusių iki mūsų dienų. Šiame leidime yra keturi dialogai, kuriuose Sokratas pasirodo kaip pagrindinis veikėjas. „Kritone“ jis paaiškina, kad negalima daryti neteisybės ne tik žmonėms, bet ir įstatymams. „Pire“ jis mano, kad meilėje turėtume matyti ne tik emocijas, bet ir kultūrinį pradinį principą. O „Fedrėje“, tęsiant savo mintį, sako, kad būtent meilė tobulina nemirtingą žmogaus sielą ir pažadina jo geriausias savybes ir siekius. „Fedone“ Sokratas atskleidžia savo idėją, kad reikia gerbti kito teisingumo jausmą, neprimenant savojo. Visi tekstai papildyti išsamiomis pastabomis.