Vėjas žino mano vardą

Viena, 1938 metai. Netrukus po Sprogusių vitrinų nakties šešetametis smuikininkas Samuelis Adleris išvyksta iš šalies – jo motina, praradusi vyrą ir bijodama už vaiką, siunčia sūnų su kitais žydų vaikais į labai santykinę saugumą Anglijoje. Savo artimųjų jis daugiau niekada nepamatys. Viskas, kas lieka trapiam ir beviltiškam Samueliui, – muzika, kurioje berniukas slepiasi nuo vienatvės ir nepasotinamo liūdesio. Taip pat kvakerių šeima, kuri jį priglaudžia.
Arizona, 2019 metai. Septynmetė Anita Díaz ir jos motina bėga iš Salvadoro, o po sienos perėjimo Jungtinėse Valstijose jos yra atskirtos. Ar jos vėl susitiks – didelis klausimas. Viskas, kas lieka aklai ir pasimetusiai Anitai, – įsivaizduojama šalis Asabaar, kur mergaitė slepiasi nuo vienatvės ir žiauraus, nesuprantamo pasaulio. Taip pat vieno ambicingo advokato ir vienos karštos socialinės darbuotojos parama, kurie pasiryžę surasti Anitos dingusią motiną.
Šie įvykiai ir šie vaikai skiria aštuoni dešimtmečiai. Du žmonės ieško šeimos ir namų. Abu beveik prarado viltį. Tačiau gyvenimas suves Samuelį ir Anitą ir dovanos jiems antrą šansą, nes šalia atsiras žmonių, kuriems tai rūpi.
Isabel Allende – Lotynų Amerikos literatūros superžvaigždė kartu su Gabrieliumi García Márquezu, viena žymiausių moterų Pietų Amerikoje, turinti daugybę apdovanojimų; jos knygos išverstos į dešimtis kalbų, o jų bendras tiražas nuolat artėja prie šimto milijonų egzempliorių. Jos naujausias romanas „Vėjas žino mano vardą“ – istorija, įkvėpta tikrų įvykių: akla mergaitė iš Salvadoro, kuri po atvykimo į JAV buvo atskirta nuo motinos, tapo Isabel Allende fondo, padedančio moterims ir vaikams, globotine. Ši istorija yra tikra ir tuo pat metu universali: šimtmečiais apmąstoma žiaurumas atskiria šeimas,žeidžia vaikus, žudo suaugusiuosius, atima iš žmonių paskutinę viltį, ir šimtmečiais atsiranda žmonių, kurie nori padėti, nenukreipia akių ir nebijodami.