Tomo Kitingo aferos. Neįtikėtina dailininko-falsifikatoriaus istorija

Tom Kitingas – visiškai ne šio laikotarpio personažas, nors ir gyveno šalia, XX amžiuje. Atgimimo tipo žmogus, natūralius talentas, nuoširdus ir sąžiningas ("vagys" taip pat gali būti Robinu Hudu), vaikiškai tiesus požiūryje į gyvenimą ir meną, ištikimas savo principams ir... idealams.

Išskirtinis klastojimo ir restauravimo meistras, tačiau, pirmiausia, talentingas dailininkas, jis sakė: "Aš niekada neslėpiau savo sugebėjimo kurti klastotes. Ir mane stebina tik viena – kodėl žiniasklaida taip ilgai negalėjo manęs atskleisti".

Kitingą atskleidė meno žurnalistė iš laikraščio The Times, dabar vadovaujanti anglų "Ermitažo draugų draugijai", knygų apie muziejų ir Piotrovskių dinastiją autorė, Geraldine Norman. Antroje knygos dalyje ji pasakoja apie savo neįtikėtiną žurnalistinį-detektyvinį tyrimą ir ieškojimus savo herojaus. Dėl Normano straipsnių ir šurmulio meno bendruomenėje, Tom Kitingas pats pasirodė ir paskambino savo nejučia sekėjai. Ypač spalvingas, pilkšvas ir storbarzdžiai Kitingas, labiau panašus į Luciano Pavarotti nei į Anglijos koknį, papasakojo savo istoriją Geraldine ir jos vyrui, rašytojui Frankui Normanui.

Pirmoje knygos dalyje Frankas ją pasakoja Tomo vardu. Jis pasakoja apie skubią rėmų restauraciją Sovietų ambasadoje Bulganino ir Chruščiovo vizito Londone proga, apie "gastroles" Škotijos pilyse su vaiduokliais restauruojant paveikslų kolekcijas, apie trumpą susitikimą su karaliene ir apie tai, kaip jie abu stovėjo ant pastolių Marlborough House, o Kitingas demonstravo, kaip išvalyti vieną paveikslą ir atrasti už jo antrą, ir dar daug kitų, visiškai neįtikėtinų istorijų?