Semoňkyčių pasakos. Štai tau – du!

Ir vėl šios istorijos pilnos juokingų ir pamokomų akimirkų. Jos vėl nukelia mus visus į neseniai praeitį, šildydamos atmintį šiluma prisiminimų ir jaudindamos sielas nostalgija praeities. Šios istorijos vėl stengiasi ne grotesku ir stulbinančiais mastais smegenis sukrėsti, bet emocijas ir... empatiškumą sukelti. Pačių įvairiausių emocijų ir išgyvenimų, kurių mūsų laikais kartais labai trūksta. Šį kartą Semočkyčius, prisimindamas praeitį, kuri gali egzistuoti tik jo vaizduotėje, ne tik kalba apie nuostabius žvejų ir medžiotojų nuotykius, apie kuriuos galima būtų rašyti atskirus tomus, apie jau pažįstamus generolus ir praporščikus, kurių gyvenimas pilnas įvykių, kaip joks kitas, pasakoja. Šį kartą jis nusprendžia pasidalinti ir apie save su dideliu sarkazmo kiekiu. Vienu žodžiu, daug. Daug visko šioje, jau antroje, pasakų knygoje. Ir tegu klausimas „ar tai buvo, ar nebuvo“ skaitant jums nebus svarbiausias. Tai ir nesvarbu. Svarbu, kad malonumas ir džiaugsmas iš knygos bent jau trumpam, nors ir neilgai, liktų širdyje, sieloje ir protuose. Tegul taip ir būna!