Šakti šypsena

Romanas, bet be branduolio, aplink kurį jis paprastai sukasi. Žmogus, bet ne tas, kurį sutiko mūsų tautinė literatūra. Indija, bet ne ta, kurios tikimės. Meilė ir deginanti artumas, bet per juos - troškimas į kitą. Sudėtinga intelektualinė optika esant aklai,... kaip vaikystėje, atvirumui. Metaforų rojus, simfoninis rašymas su nepastebimu registrų pasikeitimu. Džiunglės, tigrai, drambliai, ekstremalios patirtys, budistų urvai, gyvenimas su vienišiais, sanskrito sodas, transinės paslaptys, susitikimas su miško genčių karaliumi, sufijų kalbos sukimosi tarp Vakarų ir Rytų, bet per šią romantišką egzotikos prizmę - kelias į šaltinį, mirgantis giminingumas su pasauliu. Pasauliu, kuris prasidėjo ir buvo paleistas nuo Šakti šypsenos. Šis kelias dramatiškas ir nuostabus. Rašymo odisėja, plaukianti ten, kur vengia žodžių. Sergejus Solovjovas - poetas, vienas ryškiausių metafizikos atstovų. Gimė Kijeve, gyvena Miunchene, paskutinius 17 metų keliauja po Indiją. Autoriaus proza priskiriama taip vadinamam intensyviam rašymui, kuriame "tekstas įtraukia - o tada prasmės ir asociacijos šakosi, plėtojasi - ir skaitymas savaime sustoja, o žymą norisi dėti ne tarp puslapių, o tarp sakinių. Arba tarp žodžių" (A. Ulanovas). "Šakti šypsena", išlikdama atskira knyga, sudaro kartu su novella "Amort" (2005) ir romanu "Adomo tiltas" (2013) tam tikrą trilogiją.