Nostalgiškos ateities

Ar žmogus gali jausti nostalgiją namams, kurių jis neturėjo? Kas sukelia tai, kad globalizacijos amžiuje lydi ne mažiau globali nostalgijos epidemija? Kokia Senosios pasaulio atminties likimo dalis Naujojo pasaulio tvarkos epochoje? Ar mes suprantame, dėl ko konkrečiai jaučiame nostalgiją? Tyrinėdama „širdies hipohondrijos“ istoriją, svyruojančią nuo išgydomos ligos iki nevykdomos modernios būties formos, Svetlanai Boim pavyko atrasti naują praktinę sritį, naują tipologiją, naujos estetikos identifikavimą, būtent - nostalgijos tyrimus: nuo „Juros periodo parko“ iki totalitarinės skulptūros sodo Maskvoje, nuo meilės laiškų Kafkos kapavietėje iki imitatoriaus Hitlerio atsiskleidimų, nuo Naujosios sinagogos griuvėsių Berlyne iki restauruotos Siksto koplyčios… Boim tvirtina, kad nostalgija - tai ne tik trauka paliktam namui ar gimtajai šaliai, bet ir ilgesys kitoms epochoms - mūsų vaikystės laikotarpiui ar tolimai istorinei epochai. Keldama filosofinio eskizo, estetinio analizės ir asmeninių prisiminimų žanrus, autorė tyrinėja kolektyvinius nostalgijos erdvių, nacionalinių mitų ir asmeninių pabėgėlių istorijų sritis. Ji mus veda per griuvėsius ir statybų aikšteles postkomunistinių miestų - Sankt Peterburgo, Maskvos ir Berlyno, tyrinėja įsivaizduojamas rašytojų ir menininkų gimtines - V. Nabokovo, I. Brodski ir I. Kabakovo, nagrinėja paprastų imigrantų namuose esančių suvenyrų kolekcijas ir pan.