Iš teismo dienoraščio

„Toje nuotraukoje aš vienas, nesiskaičiuojant mano dėdės iš objektyvo pusės. Tai tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimtasismetas, karai vis dar vyko — ant ledo arenų, vyko kosmose, vyko klasėse, užpildydami mus laiku-vieta. Kiek laiko praėjo nuo tada! Atėjo jūra, įlanka, mano paplūdimys,... mano uolos, ant kurių užaugau. Aš ir saulė“. Proziniuose ir poeziniuose tekstuose, surinktuose šioje knygoje, Aleksandrui Iličevskiui pavyksta tai, ko tiek ilgai siekia fizika — sujungti be galo didelį ir be galo mažą. Į fotofilmą, sudarytą iš vaikystės įspūdžių, meilės ir kitų laimingų akimirkų, pirmiausia sluoksniuojasi kolektyvinės praeities skausmas, o vėliau — amžinybė, pasireiškianti gamtoje ir biblinėse įvaizdžiuose. Ir tada vienos konkrečios knygos erdvėje istorijos eiga staiga atranda vidinę logiką ir rimus, o sugriauto pasaulio šukės sulipina į vientisą mozaiką. Aleksandras Iličevskis — poetas, prozininkas ir esėistas, „Rusų Bukerio“ ir „Didžiosios knygos“ premijų laimėtojas.