Rusų Monparnas. Paryžiaus proza 1920—1930-aisiais kontekste transnacionalinio modernizmo

Ši knyga - apie rusų Montparnaso rašytojų vaidmenį formuojant estetiką, stilių ir kodą transnacionalinio modernizmo 1920–1930 metais. Montparnasa čia nagrinėjama ne tik kaip žymus Prancūzijos sostinės lokus, bet, pirmiausia, kaip metafora "poapokaliptinės" Europos literatūros, atsiradusios iš Pirmojo pasaulinio karo, revoliucinių... sukrėtimų ir masinių migracijų patirčių. Jaunųjų rusų diasporos autorių, kaip ir vakarų "pamestų kartų" rašytojų, kūryba tapo atsaku į estetinę, filosofinę ir egzistencinę krizę, jausmą, apėmusį vakarų civilizaciją, entropiją, totalitarinių diskursų paplitimą, "kinematografizaciją" masinės kultūros, naujas socialines praktikas šiuolaikiniame megapolyje. Įgyvendindami pabėgimo, marginalumo ir svetimumo traumą kaip įkvėpimo šaltinį, jie kūrė hibridinę prozą pereinamojoje zonoje tarp skirtingų nacionalinių tradicijų, kanonų ir kalbų. Sekdama jų kūrinių ir svarbių vakarų intertekstų dialogą, Marija Rubins atskleidžia neakivaizdžias, pirmuoju žvilgsniu estetikos ir konceptualines paraleles tarp Gazdanovo ir Hesse kūrybos, Nemirovski ir Morano, G. Ivanovo ir Elioto, Odojevcevos ir Cocteau, Šaršuno ir Bretone, Janovskio ir G. Millerio, Bakuninos ir Laurence'o, taip pat tarp ar-deko priemonių literatūroje ir tapyboje, Brassai fotografijų ir "paryžiaus teksto" rusų emigrantų, režisūrinių strategijų Lerbée ir Gazdanovo poetikos. Rusų Montparnas, taip, pasirodo esąs visiškai teisėtas Europos literatūrinio proceso tarpukarinių dešimtmečių dalyvis, daugeliu atžvilgių numatęs vėlesnes tendencijas į diasporizaciją ir kultūros globalizaciją.