Grįžk dėl manęs

Vieną naktį, prieš aštuonerius metus, Ji man padovanojo pasaulį. Jokios vardų. Jokios pažadų. Tik du sugniuždyti žmonės, beviltiškai norintys nutildyti savo skausmą ir liūdesį. Ryte Ji išėjo, pasiimdama su savimi ir mano paguodą. Tą dieną aš išvykau į kariuomenę, prisiekdamas niekada nebegrįžti į šitą mažą miestelį Pensilvanijoje. Kai mano tėvas miršta, aš priverstas grįžti namo į laidotuves. Bent jau pagaliau atsikratysiu jo ūkio, apžėlusių ir kupino prisiminimų, kurių stengiausi išvengti. Ir čia aš randu Ją. Ji dar gražesnė, nei prisimenu, ir turi nuostabiausią vaiką, kokį kada nors mačiau. Praėjo metai, bet mano jausmai liko tokie patys, ir šį kartą aš atsisakau Ją paleisti. Sakoma, kad negalima palaidoti praeities, ir tai tiesa. Kai atsidaro senos paslaptys, kurios sukrėčia mus abu iki sielos gelmių, man nebelieka kitos išeities, kaip stebėti, kaip Ji vėl išeina...