Etika

Benedyktas Spinoza – pagrindinė, kertinė figūra pasaulinės filosofijos istorijoje. Spinozos mokymas tęsia Dekarto pradėtas revoliucines minties judėjimus Europos filosofijoje, neigdamas buvusių amžių vertybes, viduramžių religinę dogmatiką ir nesigilinimą į autoritetus. Spinoza buvo savo laikmečio filosofinis maištininkas; dėl laisvamaniškumo ir laisvės... mąstyme jį atmetė jo pačios bendruomenė. Spinoza tapo iškeltu, persekiojamu bažnyčios, tačiau tai jokiu būdu nepakeitė nei jo požiūrių, nei mokymo elementų. Pasaulinėje filosofijoje buvo mąstytojų, kuriuos išskyrė poetiškas rašymo stilius; buvo tų, kuriuos išskyrė aukštas pašalpas; buvo tų, kuriuos išskyrė medžiagos pateikimo paprastumas arba, priešingai, sudėtingumas. Tačiau filosofijos istorijoje nebuvo tokio gerai argumentuoto, „matematinio“ filosofo. Spinozos „Etika“ – tarsi ne knyga, o begaliniai griežti lygties, formulės, priežasčių ir pasekmių rinkiniai. Filosofija Spinozai yra kažkas daugiau nei žmogus, jo mintys ir jausmai, todėl filosofijoje nėra vietos žmogiškumui. Spinoza tyčia ignoruoja bet kokį žmogiškumą savo darbuose, palikdamas tik nuogas, geometriniu požiūriu išsiugdyti, tikslius įrodymus, scholijas ir koroliarijas, iš kurių susidaro viena iš nuostabiausių filosofinių sistemų istorijoje.