1785 metais didysis vokiečių poetas Friedrichas Schilleris parašė „Oda džiaugsmui“ ir joje įgyvendino pačias intymiausias Europos Apšvietimo svajones. Devintoji Bėthoveno simfonija dovanodama Schillerio žodžiams sparnus, tačiau po šimto metų ta pati „Oda džiaugsmui“ buvo panaudota nacių propagandistų ir iškreipta iki neįmanomybės. Kai kalbama apie tai, kaip visuomenė prisimena šias vis labiau tolstančias katastrofas, į galvą ateina istorijos knygos, archyvai, dokumentiniai filmai, paminklai, iškalti iš akmens. Jeremy Eichler siūlo pasiklausyti antrojo pasaulinio karo muzikinių kūrinių-memorialų. Autorius aistringai ir atvirai įrodo muzikos kaip kultūros atminties galią, meno formą, galinčią nešti praeities prasmę. Autorius parodo, kaip keturi išskirtiniai kompozitoriai — Richardas Straussas, Arnoldas Schönbergas, Dmitrijus Šostakovičius ir Benjaminas Brittenas — išgyveno antrojo pasaulinio karo ir Holokausto epochą, o vėliau savo patirtį suformavo giliai jaudinančiuose, transcendentiniuose muzikinėse kūriniuose, kurie ir yra prarasto laiko aidas. Eichleris nepaprastai ištvermingas ir išradingas: jis įtraukia rašytojų, poetų, filosofų, muzikantų ir paprastų žmonių liudijimus. Jis rodo, kaip visa epocha buvo užšifruota šiuose garsuose ir kompozitorių likimuose. Eichleris aplankė pagrindines vietas, susijusias su muzikos kūrimu — nuo Kovenrio katedros griuvėsių iki Babyno Jaro griovio Kyjive. Kai gyva atmintis apie antrąjį pasaulinį karą nyksta, „Laiko aidas“ siūlo naujus būdus klausyti ir girdėti istoriją. Atpažinti šioje muzikoje atgarsių to, ką girdėjo, apie ką rašė ir svajojo, ko tikėjosi ir ką gedėjo kita epocha. Ši knyga, pripildyta lyrizmo ir užuojautos jos herojams, verčia mus susimąstyti apie karo palikimą, apie praeities buvimą mūsų šiandieniniame gyvenime.
