Drakula. Karmilla (2 knygų rinkinys)

„Karmilla“ – 1872 metų airių rašytojo Džozefe Šeridano Le Fanu gotikinė novelė ir viena iš pirmųjų vampyrų literatūros kūrinių, parašyta ketvirtį amžiaus anksčiau nei Bramo Stokerio „Drakula“ (1897). Atokioje pilyje, giliai Štirijos Austrijos miškuose, Lora gyvena vienišą gyvenimą su savo tėvu ir nedideliais tarnais. Vieną mėnulio naktį lauke sudūžta karieta, vežanti netikėtą svečią – gražuolę Karmilą. Lora ir tėvas kviečia ją pasilikti pas juos, kol ji pasveiks. Nuostabi nepažįstamoji sutinka pasiūlymą. Netikėtai pradeda vykti keisti įvykiai: Lora suserga, jos būklė kiekvieną dieną blogėja, o naktimis ją kamuoja dusulio priepuoliai. Po kelių kankinančių naktų jaunoji Lora turi sužinoti šokiruojančią tiesą apie paslaptingą svečią. Istoriją pasakoja jauna mergina, kurios medžioja vampyrė moteris vardu Karmilla, vėliau paaiškėja, kad tai Mirkalja, grafienė Karnštein (Karmilla - Mirkaljos anagrama). Leidinyje taip pat yra noveles „Viešbučio „Skrendantis Drakonas“ paslaptis“. Bramo Stokerio „Drakula“ suteikė vakarų kultūrai nepaprastos simbolinės galios įvaizdį: virtuoziai pavaizduotas pagrindinis veikėjas nužengė iš romano puslapių ir pradėjo savarankišką gyvenimą visuomenės sąmonėje. Taip atsirado vienas populiariausių XX a. mitų – mitas apie vampyrizmą. Nors „Drakula“ – toli gražu ne pirmas pasakojimas apie vampyrus, būtent jis tapo tikra žanro klasika ir jo etalonu. Vienas iš pagrindinių anglų siaubo literatūros kūrinių stebina netikėtais ir netradiciniais siužeto posūkiais, erotiniais potekstėmis, košmarų ir stebuklų vaizdavimu, gyvenimo ir mirties, realybės ir fantazijos ribų neryškumu.