Tarp tūkstančio žodžių

UŽUPIS Jos siela prisiminė viską. Žinojo, kas yra vienatvė dideliame mieste. Ir kaip matyti tik tamsą, kai aplink dega šviesa. Ji bėgo nuo pasaulio knygų puslapiuose. Per klausymus šaukė. Tas šauksmas buvo su ja viduje. Kiekvieną minutę. Jai reikėjo šios rolės, kad išvarytų savo demonus ir pasiektų ramybę. O tada - tiesiog dingti, nepalikus pėdsako. Nekalta viltis. Kuri išsisklaidys į milijoną prakeiktų šukių. AIZIK Jis buvo glotnus peilis. Pjovė žvilgsniu. Atrodė, lyg atėjo iš kito pasaulio. Prie jo negalima buvo prisiliesti. Jis vaidino taip, kad visiems akyse pasirodė ašaros. O skausmas išnyko. Scena jam tapo tarsi valymu: tiek pykčio ir apgailestavimo. Jis svajojo atrasti savo balsą ir išvykti iš šio miesto. Jo talentas - tai viskas, ką jis turėjo. Kol atsirado ji.