Marina lanko „mirties kavinę“ — savotišką klubą, kur žmonės, pasidalinę savo istorija ir mintimis, gali palengvinti artimo netekties skausmą. Nuošalėje neseniai Mirina mirė mama. Praeityje ji atsisakė savo ambicijų, paliko universitetą, kur ketino rašyti disertaciją. Supratusi, kad be darbo ilgai neišsilaikys, Marina pradėjo dirbti mokykloje laboratorijos asistente. Darbas leidžia jai pamiršti. Viskas, ką ji daro po motinos mirties, — bando pamiršti. O dar — prisiminti... Kai Marinai sukako penkeri, jos šeima persikėlė į mažą pietų miestelį. Ten Marina susipažino su Karina, ir mergaitės iš karto tapo neišskiriamomis. Net motinos abi vadino „Marinka-Karinka“, o Liza, vyresnė Marina sesuo, siaubingai pavydėjo naujos draugės. Mokykla, pasivaikščiojimai miške, ten, kur reikia praeiti pro kaimynės-raganos boba Ninos namus; nesibaiminkite vaikiškos paslaptys. Mergaitės augo, planavo gyvenimą, o paslaptys tapo vis labiau lemtingomis: vieną dieną Marina sužinojo, kad jos vyresnioji sesuo nėščia. Mariną išvežė į Maskvą, Liza liko ant perono, ryšys su Karina palaipsniui silpo. Praėjus penkiolikai metų, ant Marinos buto slenksčio pasirodo mergaitė. Ji labai panaši į ką nors, bet į ką? Į Kariną, Lizą, mamą ar į ją pačią?..
