Nors knygos pavadinimas suteikia jai enciklopedinį pobūdį, ji visai nepateikia išsamaus aprašymo apie šiuolaikinį korėjiečių meną ir net nesiekia paminėti visų žymių menininkų šalyje. Priešingai, ji demonstruoja itin asmeninį temų ir siužetų pasirinkimą, kaip menininkai žvelgia į sparčiai augančius ir atsinaujinančius Korėjos miestus, suvokdami, kad senų močiutės namų, kuriuose jie užaugo, jau nėra. Ir būtent ten jie nori sugrįžti. Apie tai, kaip aštuntajame dešimtmetyje menininkai valgė krekerius su surištomis rankomis, o pirmasis korėjiečių performansas, numatantis visišką auditorijos dalyvavimą, susidarė iš bendro su žiūrovais ryžių gėrimo makkolio ir užkandžių pančhanų valgymo, o dabar matome, kaip žymus režisierius Hong Sang-soo jo aktoriai ekrane tiesiog valgo, geria ir kalba apie nieką. Dar korėjiečių menininkai ir rašytojai pasakoja apie sparčiai augančią grožio industriją ir kovą su amžiumi, apie tai, kad žvelgdami aplink, jie netikėtai atranda save supant netikrus žmones, galbūt kibernetus, o gal visa mūsų realybė yra tiesiog keista, virtuali žaidimas. Jų kūrinių herojai jaučia norą virsti medžiais — nes tik medžiai yra gyvi ir tikri. Atrodo, kad šis pasakojimas net nėra apie šiuolaikinį meną, o apie pačią Korėją. Kaip pažymėjo vienas iš šios knygos herojų, An Kyung-soo: paprastiems žmonėms tiesiog nėra laiko galvoti, kas su jais vyksta, jiems reikia labai greitai bėgti, todėl apie viską galvoti tenka būtent menininkams. Tuo tarpu, knygos autoriui visai neatrodo, kad pasirinktos temos ir siužetai priklauso tik tolimai korėjiečių realybei, galbūt jos gali atverti ką nors ir mumyse pačiuose.
