Lyderystės abėcėlė. Stalo praktika

Dabar labai daug žmonių kalba apie lyderystę. O kokius lyderius matė Šrila Prabhupada? Čia mes kalbėsime apie penkiasdešimt vertybių ir lyderio įgūdžių dvasinėje bendruomenėje, kuriuos jis ne kartą pabrėžė savo knygose ir kalbose.

Kas nors gali pagalvoti, kad žodis „lyderis“ reiškia ką nors, kas valdo bendruomenę ar organizaciją, ir jei aš nesu tokiame vaidmenyje, tai ši knyga man netinkama. Tačiau tai visai netiesa. Iš tikrųjų, praktiškai kiekvienas žmogus, nesvarbu, ar jis tai suvokia, ar ne, savaime jau yra lyderis kažkam: savo vaikams, šeimai, grupei, bendruomenei ir t.t.

Autentiškoje žmogaus civilizacijoje lyderio vaidmenį visada atliko aukštai dvasiniu požiūriu išsivystę žmonės. „Šrimad-Bhagavatam“, 5.5.18, sakoma taip: „Tas, kas negali išvaduoti savo pasekėjų iš gimimo ir mirties rato, neturi teisės tapti dvasiniu mokytoju, vyru, motina arba pusdieviu, kuriam meldžiasi paprasti mirtingieji“.

Taigi, kas tai reiškia – būti dvasiniu lyderiu tėvo, motinos, grupės ar bendruomenės lyderio vaidmenyje? Kai girdime žodį „lyderis“, mūsų mintyse paprastai kyla vaizdas žmogaus, kuris tarsi yra „šeimininkas“ tam tikrai žmonių grupei. Tačiau tai yra iškreiptas, mūsų kultūros primestas materialaus pasaulio požiūris į lyderystę. Tikras dvasinis lyderis visada lieka nuolankiu tarnu ir mokiniu, kokią poziciją jis besutiktų. Kaip galima suderinti šias, atrodytų, nesuderinamas sąvokas: „lyderis“ ir „tarnas“?

Šioje knygoje, remdamiesi tobulos dvasinės lyderio Šrilos Prabhupados ir paties Viešpaties Krišnos pavyzdžiu, galime mokytis šio mystinio dvasinės lyderystės meno, arba meno būti atsidavusiu.