Badas

Keturi Raiteliai atėjo į mūsų pasaulį, kad sunaikintų žmoniją. MIRTIS, su karūna, pritraukta prie kaktos. KARAS, aukštai pakėlęs plieninį kardą. BADAS, su pjautuvu ir svarstyklėmis rankose. Ir MIRTIS niūri, su tamsiais sparnais surištomis už nugaros, su fakelu, kuris dūmija nuodingu... dūmu. Jie atėjo, kad nužudytų mus visus. Ana de Silva visada manė, kad mirs jauna, bet niekaip nesitikėjo, kad tai įvyks iš Badų — nemirtingo, kuris išgelbėjo jos gyvenimą daugelį metų atgal. Bet jei raitelis ir prisiminė ją, tai tikrai be jokio šilumos. Juk kitą kartą susitikdamas su juo, jis ją sužeidžia ir palieka mirti. Tačiau ji ne visai miršta. Jei Badas kažkuo geras, tai tik savo žiaurumu. Kvaili ir nepavaldūs žmonės nieko kito ir neverti. Kaip bebūtų Badui stengiantis, jis negali pamiršti to, ką jie kadaise padarė jam. Bet kai Ana, senų laikų vaiduoklis, užspaudžia jį į kampą ir grasina keršyti, tai atrodo taip žaviai, kad jis nusprendžia ją pasilikti šalia.