Dingęsis muziejus. Pasaulinio meno šedevrų grobimo istorija

Kokia daugelio tūkstančių pasaulinio meno kūrinių, kuriuos per Antrąjį pasaulinį karą pagrobė naciai, likimas? Vien Prancūzijoje buvo paimta daugiau nei 100 tūkst. paveikslų, pusę milijono baldų ir daugiau nei milijonas knygų! Didžioji jų dalis priklausė žydams – šeimoms ir atskiriems... kolekcininkams. Knygos autorius nurodo skaičius nuo 20 iki 40 tūkst. – įspūdingas daiktų kiekis, tarsi išnykęs į niekur.

Kruopščiai analizuodamas visus faktus ir vykdydamas dingusių pėdsakų paiešką, Feliciano žingsnis po žingsnio tyrinėja dingusių paveikslų istorijas iš paryžiečio prekiautojo Polia Rosenbergo, Rothschild bankininkų ir David-Weil, Bernheim-Jeune brolių, kolekcininko Alfonso Kanno ir kitų kolekcijų. Dėl jo pastangų kai kuriems įpėdiniams pavyko susigrąžinti šeimos relikvijas, o kiti, priešingai, apkaltino jį šmeižtu už tai, kad atskleidė atskirų galeristų kolaboracijos faktus, ir pateikė ieškinį, bet nesėkmingai.

Feliciano kelia nuolat aktuolų restitucijos klausimą, svarstydamas, kaip po karo daugelis kūrinių galėjo pasimesti pasaulinėje meno rinkoje kartais atsitiktinai, o kartais ir dėl sąmoningo meno rinkos žaidėjų aplaidumo. Atkakliai autorius skiria dėmesį Šveicarijos vaidmeniui Prancūzijos plėšimuose, nes po karo daugelis pavogtų meno kūrinių buvo atrasti būtent ten.