Augalinis mąstymas. Filosofija vegetatyvinio gyvenimo

Filozofijos pakraščiuose gyvena ne žmogiški (ir ne gyvūniniai) padarai, tarp kurių – augalai. Ir jei šiuolaikiniai filosofai dažniausiai susilaiko nuo ontologinių ir etinių klausimų, susijusių su vegetatyviniu gyvenimu, tai Maiklas Marderas iškelia šį gyvenimą į pirmą planą, dekonstruktyvdamas savo knygos puslapiuose metafiziką. Autorius atskleidžia egzistencinius bruožus augalų elgesyje ir vegetatyvinį palikimą žmogaus mąstyme – žmogaus pėdsakus augale ir augalo pėdsakus žmoguje, – kad apgintų augalų gebėjimą priešintis totalizacijos logikai ir išeiti už siaurų instrumentinio mąstymo rėmų. Rekonstruodamas augalų gyvenimą „po metafizikos“, Marderas akcentuoja jų unikalų temporalumą, laisvę ir materialiai-praktines žinias, arba išmintį. Jo supratimu, „augalinis mąstymas“ – tai nekognityvus, neidėjinis ir neformalus mąstymo modus, būdingas augalams, taip pat procesas, grąžinantis žmogaus mąstymą prie jo šaknų ir prilyginantis šį mąstymą augaliniam.