Pasaka apie ežiukus, senelius ir močiutes ir apie klimato pokyčius

Nora ir jos tėvai ką tik persikėlė iš Sasaros į mažą miestelį Uta Sardinijos pietuose, į namą su dūmijančia krosnimi ir sodu, primenančiu džiungles. Būtent ten lapkričio mėnesį, kai Sardinijoje net šalta, mama randa ežiuką. Greitai paaiškėja, kad ežiukas labai silpnas ir neišgyvens be išorinės pagalbos. Todėl Nora ir jos tėvai nutaria: jie turi jį išgelbėti, pašildyti ir sugalvoti, kaip jį pamaitinti. Tačiau rūpintis ežu ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti, ypač jei nieko nežinai apie ežius. Laimei, ežiukas, pavadintas Sinosor Kolbaską, gali tikėtis savo naujo keistaus žmogaus „lizdo“: mamos praktiškumo, tėvo entuziazmo ir mergaitės paramos. Tuo tarpu Nora pradeda lankyti naują mokyklą, kur viskas yra visiškai kitaip nei senoje, ir ji susiranda naują draugę Sofiją, kurią turi palaikyti labai svarbiu ir sunkiu momentu. Kaip ir Sinosor Kolbaską, Nora šią žiemą žymiai užaugs.