Mano treneris

Valdingai pakeldamas ranką, treneris pakėlė mano smakrą ir paėmė mano lūpas. Bučinys buvo alkani, suaugę ir net šiek tiek grubūs. Jo liežuvis privertė mane suteikti jam vietos ir viduje ražė aštuonias, nuo kurių kūnas suvirpėjo. - Eik, - pasakė jis... dusliu balsu, nenoriai nutraukdamas bučinį. - Dabar. Kitaip bus per vėlai. - Ne, - aš pasipriešinau. - Noriu, kad būtų per vėlai. - Aš negalėsiu sustoti, Sonja, - nustūmė jis man į kaklą, įsikabindamas pirštais į šlaunis. - Eik dabar pat. - Nereikia... Nereikia sustoti. Aš to noriu, Kamil. - Kvaila tu mergaitė! Tu dėl to gailėsiesi, - pasakė jis. - Tai nieko nepakeis tarp mūsų. Aš neliksiu. Nei čia, nei su tavimi, nei apskritai. - Aš vis tiek noriu. Pabučiuok mane dar kartą, Kamil Nailevičiau.