Pastovumas plėšrūno

Ilgai uždarytose ir pamirštose kasyklose rasta masinių kapaviečių: dešimtys moterų, išprievartautų ir nužudytų, gulėjo ten daugelį metų, ir, atrodo, žudikas — iš karto gavęs griežtą pravardę Kharonas — siautėjo prieš daugelį dešimtmečių. Tuo tarpu moteris toliau pagrobia ir žudo tiesiai dabar — ir, sprendžiant iš jų sužalotų kūnų, tai to paties negailestingo plėšrūno darbas, nors tokiu atveju jam jau beveik šimtas metų. Bet kaip tai įmanoma? Ar tai reiškia, kad blogis tęsiasi, savaime reprodukuojasi, nemiršta net su žmogaus mirtimi? Maksimas Šatamas — prancūzų trilerių žvaigždė, prestižinių apdovanojimų laureatas, romanų autorius, kurie Prancūzijoje išsiskiria milijoniniu tiražu ir tapo bestseleriais dar dviem dešimtims šalių. Jo naujame romane, iš dalies įkvėptame „Tyliosios avis“ vieno iš jo idolų Tomo Harriso, buvusi Paryžiaus tyrimų departamento darbuotoja Ludivina Wankeri, perėjusi dirbti elgesio mokslų departamente, vėl susiduria su tuo, ką geriausiai supranta pasaulyje. Su tuo, kas grėsmingai šmėžuoja ties riba tarp žmogiškumo, tik laukia leidimo įžengti. Plėšrūnas nemiega — jis užšalęs, pasislėpęs ir stebi. Savo nuoseklume jis nepalaužiamas. Jis nusprendžia, ar verta gyventi. Pirmą kartą rusų kalba!