Mirusios sielos. Revizorius. Peterburgo pasakos

Kas yra didžio rašytojo paslaptis? Gogolis yra pripažintas XIX amžiaus puikios Rusijos literatūros klasikas, ir tai niekam nekelia abejonių. Pakanka perskaityti porą puslapių iš bet kurios jo pasakos, kad iš karto įsitikintumėte — priešais talentingas žodžio meistras. Ankstyvieji jo kūriniai, išspausdinti 1829–1830 m.: — „Vakaras prieš Ivano Kupalo šventę“, „Soročinsko turgus“ ir „Gegužės naktis“, iš karto atnešė jam žinomumą. Tuo tarpu pirmojo jo kūrinio — „Hanc Küchelgarten“ — publikacija pasibaigė visišku fiasko. Tai privertė Gogolį atsitraukti nuo savų romantinių jaunatviškų nuotaikų aprašymų ir atkreipti dėmesį į labiau kasdienišką sritį — savo gimtosios Ukrainos gyvenimą. Šiai reikalaujančiai Peterburgo publikai ši spalvinga tema buvo nauja. O Gogolis tiesiog įsisavino to gyvenimo realijas; jam buvo apie ką rašyti. Be to, jis dažnai siuntė laiškus savo mamai prašydamas aprašyti vietinės aprangos detales ar išdėstyti populiarių apeigų detales. Tačiau vis dėlto tokių etnografinių detalių buvo per mažai sėkmei. Gogolis turėjo tikro menininko talentą koncentruoti savo pasakose visą savo gyvenimo patirtį. Būtent ši savybė atnešė sėkmę jo „Peterburgo pasakoms“, kurių skirtingos dalys buvo sukurtos 1820–1840 m. Gogolis nebuvo tikras peterburgietis, tačiau jo Šiaurinės sostinės ir jos gyventojų vargų aprašymai neturi sau lygių.

Gogolis labai kruopščiai dirbo su savo tekstais. Du didžiausi jo kūriniai — „Revizorius“ ir „Mirusios sielos“ — išaugo iš labai trumpų istorijų, kurias, pasak literatūrinių kritikų, rašytojui perdavė Puškinas. Nedaugelis išlikusių juodraščių rodo, kaip intensyviai dirbo Gogolis, kad išplėstų ir ištobulintų šias siužetus iki kristalo būsenos, kurioje atsispindėjo visa to meto Rusijos gyvenimas. „Mirusios sielos“ buvo sumanytos kaip trilogija, kurioje pagrindinis herojus kyla savo moralinėje raidoje nuo menko sukčiaus, siekiančio nesąžiningu būdu padaryti įspūdį visuomenei, iki patrioto, kovojančio už savo valstybės vystymąsi ir klestėjimą. Deja, visiškai įgyvendinti šiuos planus Gogoliui nepavyko. Istorija atnešė mums tik antrosios „Mirusios sielos“ dalies fragmentus, kurie kartu su kitais kūriniais įtraukti į šią kolekciją. Kitas šio leidinio išskirtinumas yra gausus iliustracijų kiekis, sukurtas visos talentingų menininkų grupės. Gogolis užsitikrino literatūrinio klasiko šlovę dar gyvendamas, ir nenuostabu, kad jo kūriniai įkvėpė, o ir toliau įkvepia daugelį tapytojų ir piešėjų.