Ne svetimas chaosas

Šie metai brandėjo, ir vieną dieną viskas apsipylė kaip kruša.
…Nuo 2013 metų lapkričio, kai Kijeve prasidėjo Euromaidanas, vedžiau svetimo chaoso, tapusio mano chaosu, užrašus, — ir pagrindinis jausmas buvo: "Tai jau atsitiko su mumis! Tai ne pirmas kartas!".
Rusų tauta nuo seno gyveno nuo vieno evangelinio šventės iki kitos. Kartą per šimtmetį įvykdavo didelė pergalė arba didelis sukrėtimas, kelionė į Indiją arba į kosmosą. Šios dienos papildydavo evangelinį ciklą, bet jo nekeisdavo.
Kas nors pasakys, kad tai užkeiktas ratas. Bet ratas — ne aklavietė. Tai rusų istorijos karuselė, kuri niekada nepabos.
2014 metais mums atrodė, kad skrendame į pragarą. O mes tiesiog įžengėme į dar vieną ratą. Vis tie patys veidai, pažįstami mums iš mūsų istorijos: kovotojai, teisieji, maištininkai, muitininkai, didikiai, šventieji…
Ačiū Dievui, kad vėl nesame apgaubti šios taurės.
…Man nėra gėda dėl to, ką pasakiau — ir aš vis dar esu įsitikinęs, kad mano akys buvo blaivios, o sprendimai — protingi. Tiems, kurie galvoja visiškai kitaip, pasakysiu vieną: aš į viską žiūriu to tautos akimis, kuriai turiu laimės priklausyti.
Zacharas Prilepinas