Dovmont

Pūsk, vėtrą! Šlamėk, medžiai! — po šiuo užkeikimu lietuvių šventikai Pikuoliso, mirties valdovo, atneša savo šeimininkui kraujo aukas! Jo juodajame altoriuje atsidūrė ir Igor Rancias, jaunas doktorantas iš Sankt Peterburgo, atvykęs į Lietuvą, kad išvaduotų savo šeimą nuo senovinio giminės prakeikimo, uždėto dar tryliktame amžiuje lietuvių kunigaikščio Mindaugo...

Po pagonių būgnų gaudesio Igorio siela įsikūnijo į jo tolimą protėvį, lietuvių kunigaikštį Dovmontą, pagonį, valdovą, karininką… ir šventą Pskovo kunigaikštį, krikšto vardo — Timofejų.

O štai jau nuo kovos arklių žingsnių dunda žemė po Rakovoro sienomis! Kariaujančių vamzdžių gausmas, blizgantis rankose kardas. Galingas karo vėjas neša Dovmonto griežtą draugiją prieš kryžiuočių būrius...

Apgaulingas priešas nugalėtas, tačiau taikos sutarties sąlygos visiškai nevykdomos: slapta siunčiami būriai plėšikauti Pskovo žemėse, ir jau aišku, kad reikia ieškoti išdaviko... arba išdavikų.

Be to, žmonių pagrobėjai visiškai išdrąso, o dar atėjo didelė nelaimė į Rusiją — kunigaikštis Andrius, išmaldavęs iš mongolų khano raštą dėl Didžiojo Vladimiro kunigaikštijos, susikėlė karą prieš savo vyresnįjį brolį Dmitrijų...