Utopijos krantas

Britas Tomas Stoppardas sugebėjo parašyti apie XIX amžiaus intelektualus, stovėjusius prie laisvos minties ir revoliucijos Rusijoje ištakų, taip, kad Rusijoje jis skaitomas ir statomas jau antrą dešimtmetį. Stoppardas visada domėjosi asmeniniais žmogaus pasirinkimais istorinių įvykių kontekste. Nenuostabu, kad Rytų Europa, o ypač Rusija, jos cikliška reformų ir represijų istorija bei mąstančių žmonių, bandančių rasti išeitį iš šio ciklo, likimai tapo viena mėgstamiausių temų. „Utopijos krantų“ herojai Aleksandras Herzenas, Michailas Bakuninas, Vissarionas Belinskis ir kiti, kurių vardu pavadintos gatvės ir vadovėlių skyriai, pasirodo kaip ryškūs, sudėtingi ir netikėtai modernūs žmonės. Jie įsimyli, ginčijasi, klysta ir išsprendžia amžiną problemą: ar yra teisė kritikuoti savo šalį ir kalbėti su ja iš išorės, „iš kito kranto“, ar tik tie, kurie yra viduje, tie, kurių gyvenimas? laisvė ir galimybė turi teisę būti išgirstiems iškilus grėsmei.