Centrinės ir Rytų Europos menas nuo 1950 metų

Antrojo XX amžiaus meno istorijoje centrinės ir rytų Europos regionas turi hibridinę padėtį, plačią pasienio teritoriją tarp «Vakarų» — kapitalistinės Europos, kur tuo metu vyko judėjimas nuo neoavangardo iki postmodernizmo, ir SSRS, kur pulsavo netolygi kova tarp archaizuojančio socrealizmo ir savarankiško meno, kuris kūrėsi izoliacijoje. Ši pasienio statusas paaiškina tiek dėmesio trūkumą menui «rytų bloko» šalyse, tiek jo įvairovę, formuotą nuolatinio dialogo su Vakarais ir SSRS ir sukūrusią daugybę savitų reiškinių, iš kurių kai kurie liko šešėlyje, o kiti gavo plėtrą jau po pertvarkos laikotarpiu. Rubeno ir Maijos Fauks knyga yra viena iš pirmųjų bandymų apibendrinti šią patirtį. Ji įveda didelį archyvinių medžiagų masyvą į apyvartą ir apžvelgia įvairias menines tendencijas Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, buvusioje Čekoslovakijoje ir Jugoslavijoje, konstravusią regiono meno istoriją, kurios supratimas yra būtinas vertinant dabartinį novatorišką šių šalių meną.