Tintinas Tibete

Poilsiaudamas kalnuose Tintinui atneša laišką iš jo kinų draugo Chano, kuris rašo, kad greitai atskris į Londoną ir jie galės pagaliau susitikti po ilgo išsiskyrimo. Chano kelias į Europą veda per Katmandą, kur jaunas kinietis planuoja aplankyti savo įtėvio pusbrolį.... Tačiau kartu su džiaugsmingu žinute atkeliauja ir tragiška: Chano lėktuvas sudužo Himalajuose. Pasak laikraščių, iš avarijos išgyvenusių nėra, bet, priešingai sveikam protui, Tintinas įsitikinęs, kad jo draugas gyvas - juk vakar jis jam sapnavosi! Skęstant sniege, nusilpęs Chan'as ištiesė rankas link Tintino ir maldavo pagalbos. Tintinas nusprendžia skubiai skristi į Katmandą, kad iš ten pakiltų į lėktuvo sudužimo vietą. Žinoma, kapitonas Haddockas negali jo paleisti vieno...

Žurnalinė jubiliejinio, 20-tojo tomo "Tintino nuotykių" publikacija prasidėjo 1958 metų rugsėjį ir baigėsi 1959 metų lapkričio mėnesį (albumo versija pasirodė 1960-aisiais).
Darbas prie eilinės istorijos sutapo autoriui su sunkiu asmeninio gyvenimo laikotarpiu, kuris jam kainavo gilią depresiją. Herge buvo ties skyrybų riba, kurioje ilgai brendo, bet labai skaudžiai atrodė. Jam, žmogui, ypač konservatyviam, santykiuose labiausiai vertinančiam patikimumą ir nuoseklumą, tokio sprendimo priėmimas atrodė tikra katastrofa. Saugumo sala Herge vėl tapo kūryba: nenuostabu, nes jis seniai suprato, kad Tintinas - jo geriausias psichoterapeutas.

Pirmoji mintis apie 20-tą albumą autoriui atėjo dar dirbant prie ankstesnio tomo ("Raudonųjų jūrų ryklių", 1958): siužeto pagrindas turėjo būti kriminalinė istorija, kurioje pagrindinis personažas bus Nestor, nuolatinis Moulinsar pilies majordomas. Tačiau kuo daugiau Herge apie tai mąstė, tuo mažiau jam tai patiko. Tuo pat metu jam kilo visiškai kita mintis, kurią jis aprašė keliais žodžiais: "tibeto išmintis - lamos - sniego žmogus" (užrašas išliko archyvuose - kaip ir minėjimas, kad prieš 20 metų Herge jau svarstė "tibetietiškos" nuotykių idėją). Ji pasirodė autoriui pakankamai vaisinga. Reikėjo rasti rimtą priežastį, kad būtų galima išsiųsti savo herojus į Tibetą. Pirmasis į pagalbą atėjo Turnesolis: o kodėl gi neramus profesorius nenorėtų rasti sniego žmogaus ir taip neišspręsti dar vienos mokslinės paslapties? Dėl to jis galėtų vykti į Tibetą - o už jo, žinoma, seks ir jo draugai. Tačiau beveik iš karto Herge atmetė šią idėją kaip absoliučiai nesąmoningą: Turnesolis - per daug materiali, per daug "matematinė" figūra, kad galėtų tapti pagrindiniu istorijos varikliu, kurią autorius matė ne kaip įprastą nuotykį, o labiau kaip tam tikrą dvasinį paiešką, iniciaciją. Ir tada Herge prisiminė Chaną, "Mėlynojo loto" personažą! Sumanymo sėkla užaugo, o kitas buvo jau techninis reikalas: prasidėjo kruopščios parengiamojo darbo.

Pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai Herge buvo Aleksandros David-Neel (1868-1969) raštai, prancūzų operos dainininkės ir nepailstančios Tibeto tyrinėtojos; pirmųjų europiečių, Himalaimų viršūnių užkariautojų - Edmundo Hillary (Džomolungma) ir Moriso Herzog (Annapurna) liudijimai, taip pat Berna Eivelmanso (1916-2001) darbai, vieno iš kriptologijos kūrėjų. Su Herzog ir Eivelmanu Herge laikė būtiną susipažinti asmeniškai, ir šios pažintys tik sustiprino autoriaus tikėjimą pasirinktų siužeto teisingumu. Beje, abu jie neturėjo abejonių dėl yeti egzistavimo: Herzog įtikino, kad matė sniege pėdų atspaudus, kurie negalėjo priklausyti jokiam iš mokslui žinomų gyvų padarų.

"Tintinas Tibete" stovi Herge kūryboje atskirai. Beveik visi tintinologai mano, kad šis albumas yra geriausias. Būtent jis galutinai užtvirtino Herge statusą kaip vieno iš reikšmingiausių XX amžiaus autorių, liudijimu ko gali būti nepertraukiamas net dabar, praėjus 40 metų nuo Georges Remy mirties, straipsnių, tyrimų, disertacijų, filosofinių traktatų, parodijų, pamfletų (kur gi be jų!), skirtų visoms serijos aspektams, srautas. "Tintinas Tibete" - visiškai kamernis, sklandus albumas. Juokas sakyti, iš esmės jame net nėra konflikto; daugiau - nė vieno neigiamo herojaus! Personažų skaičius čia sumažintas iki minimumo. Pasakojimo centre yra trys - Tintinas, kapitonas ir Milou. Pirmą kartą per ilgus metus nematome Duflando ir Duponty puslapiuose. Turnesolio pasirodymų galima suskaičiuoti ant pirštų. Beveik nėra ir Herge mėgstamų užuominų į ankstesnius albumus ir skaitytojui pažįstamus personažus (nebent viską apšviečiantis Biankos Castafiore balsas vis dar skelbia amžinąją "Arią su brangenybėmis"). Nieko - tik akinanti baltuma beribiuose Tibeto sniego plotuose, kur tyrinėtojai (atsižvelgiant į staigius autoriaus asmeninio gyvenimo pasikeitimus) mato alegoriją "švaraus lapo", naujo pradžios. Kitaip tariant, "Tintinas Tibete" - iniciacijos albumas, nusileidimo albumas (pirmiausia - į patį save). Ar žinojo, pavyzdžiui, tas pats kapitonas Haddockas, kad jame "gyvena tikėjimas, galintis judinti kalnus"?