Mergaitė iš Svetimšalio. Tomas 11

Galiausiai net akmens namas, kuriame mes su tavimi gyvenome, subyrės į dulkes. Ir girgždančios grindys, ir suodžių padengtas židinys — kaip malonu dabar į juos žiūrėti!.. Laikas visiems mums vienodai liejasi, nuo jo niekas negali pasislėpti. Tik pasaulis tęs savo egzistavimą nepakitęs. Jis liks su mumis per mūsų paskutines valandas, kol viskas aplinkui bus užgožta užmaršties. Tai reiškia... Tai pasaka apie tuos, kurie sustingo saulėlydžio tamsoje, amžinai atskyrusioje rytą ir vakarą. Jos paskutiniai puslapiai.