Instaliacijos menas

Pastarųjų dešimtmečių mene instaliacija įgavo pagrindinės meno formos reikšmę. Tačiau, kaip pažymi Klėr Bišop, «plačiausias spektras skirtumų išorėje, turinyje ir kūrinių mastuose, kuriuos šiandien sukuriamos po šiuo pavadinimu, taip pat laisvė naudoti šį terminą, beveik padaro jį beprasmiu». Šios knygos uždavinys - tvarkyti šį, regis, begalinį savo įvairove medžiagą. Remdamasis konkrečių darbų analize, autorius rodo, kad, kadangi tokio meno suvokimas reikalauja publikos fizinio buvimo viduje kūrinyje, jį galima klasifikuoti pagal patirtį, kurią jis siūlo žiūrovui. Bišop seka instaliacijos ištakas meno avangarde 1920-aisiais, skiria daug dėmesio neoavangardui 1960-1970-aisiais ir nagrinėja XX a. pabaigos - XXI a. pradžios meno praktiką, aiškindamas instaliacijos meno konceptualius pagrindus.