1495 metais Leonardo da Vinci pradėjo dirbti prie «Paskutinės vakarienės» – sienos tapybos, tapusios vienu iš žymiausių ir įtakingiausių kūrinių pasaulio meno istorijoje.
Po dešimties metų tarnybos Milano hercogo Lodovico Sforza dvare, Leonardo reikalai buvo apgailėtini: būdamas 43 metų jis dar nespėjo sukurti nieko tikrai verto savo nuostabaus talento. Uždavinys sienos tapybai dominikoniečių vienuolyno valgykloje buvo nedidelis paguoda, o menininko sėkmės galimybės – įtartinos. Niekada dar Leonardo nebuvo dirbęs su tokiu monumentaliniu tapybos kūriniu, jis neturėjo patirties dirbti sudėtingoje freskos technikoje. Karų, politinių intrigų ir religinio sukrutimo fone, kenčiant nuo savo padėties nestabilumo ir kankinantis dėl praeities nesėkmių, Leonardo sukūrė šedevrą, kuris išgarsino jo vardą amžiams.
Atlikdamas mitų, apgaubusių «Paskutinę vakarienę», dekonstruavimą nuo pat jos sukūrimo, Ross King įrodo, kad tikroji garsiojo Leonardo da Vinci kūrinio istorija yra įdomesnė nei bet kuris iš jų.
Bestsellers
