Purvinieji viduramžiai. Mitai ir legendos apie higieną

Knyga istorikės ir rekonstruktorės Jekaterinos Mišanenkovos skirta populiarių mitų apie viduramžių epochą paneigimui.
Viduramžiais žmonės buvo baisiai nešvarūs ir dvokiantys — niekada nesiprausdavo, drabužius neplovė, riteriai eidavo į tualetą tiesiai po savimi, į šarvus, o plačiakraščiai skrybėlės buvo dėvimos, kad apsisaugotų... nuo purvo ir turinio iš naktinių puodų, nuolat liejamų iš langų. Katalonijos karalienė Izabela prisiekė nekeisti apatinio trikotažo, kol maurai nebus išvaryti iš Ispanijos, ir maudėsi tik du kartus gyvenime. Iš Liudviko XIV kvepėjo "kaip iš laukinio žvėries". Karalius Frydrichas Barbarosa vos neišsimaudė nešvarumuose. O ant Britanijos parlamento langų kabindavo aromatizuotas užuolaidas, kad apsisaugotų nuo dvoko, sklindančio iš Temzės.
Kas iš to yra tiesa, o kas išgalvota? Kaip iš tikrųjų buvo įrengta viduramžių pirtis ar tualetas? Kaip išsiplovė drabužius ir kokiais kvapais naudojosi mūsų protėviai? Panagrinėkime faktus.