Apie kūną ir sielą. Nauji pasakojimai

Apie kūną mes žinome daug daugiau, nei apie sielą. Niekas negali nutapyti sielos atlaso. Tik ribinė erdvė kartais pavyksta užfiksuoti. Ten, arti šios ribos, artėjant prie jos, prasideda tokios vibracijos, atsiveria tokios subtilios detalės, apie kurias beveik neįmanoma kalbėti mūsų nuostabiu, bet ribotu kalbu. Rizikingas, labai pavojingas artėjimas. Bet ši erdvė traukia, kuo toliau gyveni, tuo stipriau". Liudmila Ulickaja
Gyvendami gyvenimą, nuolat susiduriame su ribomis - vidinėmis, išorinėmis, sąlyginėmis, tikromis. Ribos "išsiplečia", "šalinamos", "įveikiamos", "reikalauja pagarbos", kai kurias nustatome mes patys, kitas - žymės valstybės, visuomenė ar tradicijos. Būtent filosofinis ir humanistinis šio supratimo apmąstymas užima Ulickają.
Knyga apima du pasakojimų ciklus. Pasakojimuose ciklo "Draugės" pagrindinė tema, pasakojimo variklis yra meilė, galbūt pagrindinė ginklas, šalinantis ribas tarp žmonių. Per fizinę ir kraujo meilę, vėlyvą, netikėtą, laipsnišką, užjaučiančią, herojai atranda trūkstamą sielos dalį, jėgą, reikalingą gyvenimui. Daugeliui pasakojimų knygoje yra asmeniniai dedikacijos.
Antrame cikle "Apie kūną ir sielą" Liudmila Ulickaja artėja prie pačios brangios ribos - gyvenimo ribos, tiksliau, fizinio egzistavimo. Ar yra riba tarp gyvenimo ir mirties? Ar mirtis - tai gyvenimo riba? Ir kas ten, už fizinio egzistavimo ribos? Liudmila Ulickaja pasigauna savo herojus tuose lūžio momentuose jų gyvenime, kai kūniška ir dvasinė beveik neatskiriamos.