Mėlynas Feokrito langas

Ekstravagantiškos avangardinės prozos, puikiai žiaurių pasakojimų apie Šiaurės tautas ir nuostabių blokados eilių autorius, Gennadijus Gor pradėjo rašyti fantastiką 1960-aisiais. Manoma, kad žanrinė literatūra tapo saugia niša persikūnijusiam ir atsisakiusiam avangardisto ambicijų. Tai — neteisybė. Nepaisant atrodytų naivumo, šie tekstai yra sudėtingai sukurti. Naudodamas mokslinės fantastikos aparatą, Gor rašo romantiškas apysakas apie laike pasiklydusius keliautojus — tokius pat, kaip buvo pats rašytojas, stebuklingai išgyvenęs 1930-ųjų ir 40-ųjų katastrofas, sunaikinusias jo mokytojus ir draugus. Apie katastrofas Goro apysakose nėra nė žodžio, tačiau paslėpta jų augimo vieta — linijinio laiko istorijoje ir gyvenime žlugimas, amžinai išmetantis išgyvenusį į nelinijinį laiką. Taip parašyta 1967 metais «Mėlynas Feokrito langas» — fantastinė elegija, kurioje XXII amžiaus gyventojai ilgesingai prisimena senovės Aleksandriją, robotai skaito Michailo Kuzmino eiles, atmintis tampa vieninteliu žmogaus partneriu, jo mylimąja ir kalėjimo sargu. Iliustracijų trajektorija, kurią sukūrė Jekaterina Hasina, kyla iš to paties šaltinio — trapios europinio romantizmo plastikos. Grafika nefiksuoja Goro prozos siužeto, bet padidina jo teksto laiko lūžius ir sukimosi momentus.