Onesto

Vieną kartą audringą naktį iš savo namo Dolomitų Alpėse pradedantis rašytojas Francesco pastebi senuką, patekusį į bėdą, ir siūlo jam prieglobstį. Taip jis susipažįsta su Guido Continu, pravarde Koniakas, kurio veidas, tarsi uolos, išmargintas raukšlių, o begalinėse mėlynose akyse atsispindi kalnų dangus.

Kitą dieną Guido Contini parodo Francesco beržo medžio dėžutę, o joje — senovinių laiškų krūva, adresuota aplinkinių kalnų viršūnėms. Juos parašė vyras, prisistatantis Onesto, kuris prarado viską, ką turėjo, tačiau nepaisant to, laikė save turtingiausiu žmogumi pasaulyje.

Laiškai, kupini šeimyninių paslapčių, baisių įvykių ir gyvenimo triumfo, o taip pat neišreiškiamos meilės, kuri audringai teka per visą dvidešimtąjį amžių.