Trisdešimtoji Marinos meilė

Marina Alekseeva – trisdešimtmetė muzikos mokytoja, gyvenanti Maskvoje aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Jos gyvenimas – traumų, disidentų aplinkos, seksualinių paieškų ir skausmingo vienišumo mišinys. Marinos praeitis – tai meilės ryšiai, kurie jai nesuteikia nei ramybės, nei prasmės. Ji ieško meilės moterims, vyrams, idėjoms, protestui – bet kiekvieną kartą atsiduria aklavietėje.

Marina nekenčia sovietinės varganumo aplinkui, tačiau tuo pačiu gyvena jos viduje, bandydama rasti bent kokią laisvės erdvę. Jos aplinka – disidentai, menininkai, žmonės, kurie pasipriešina sistemai arba svajoja pabėgti nuo jos. Tačiau pati Marina vis labiau praranda ryšį su savimi: jos seksualumas, traumos ir nusivylimai paverčia gyvenimą chaotišku epizodų srautu, kuriame ji bando „dovanoti meilę“ visiems, kurie priešinasi oficialumui.

Pokytis įvyksta, kai Marina sutinka Sergejų Rumiancevą – partijos komiteto sekretorių, išoriškai panašų į mėgstamą disidentų rašytoją. Jų ryšys jai tampa šoku: pirmą kartą ji patiria tikrą, galingą jausmą – ir jis kyla ne iš laisvės, o iš sistemos simbolio. Šis momentas Jeanai paleidžia metamorfazę: ji sudegina buvusio gyvenimo pėdsakus, atsisako disidentinių idealų ir panardinama į sovietinių klišių pasaulį, ištirpusi kalboje ir režimo ritualuose.

Gyvos moters pavertimas oficialios propagandos srautu. Marina nustoja kalbėti savu balsu: jos kalba tampa beasmenišku laikraščių antraščių tekstu, o pati ji – simboliu to, kaip sistema įtakoja asmenybę.