Tinginys Lėlikas

Kai visi paaugę pelėdžiukai, Lėlikas turėjo mokytis skristi. Tačiau jis nelabai mėgo stengtis. Vietoje treniruočių jis pirmenybę teikė sėdėti savo įprastoje vietoje, aukštoje sijos po stogu, ir sugalvoti «protingus» planus. Juk ne veltui sakoma, kad pelėdos — pačios protingiausios paukščiai! 
Bet atėjo diena, kai mama-pelėda tvirtai pasakė: «Darykime taip: aš išeisiu maisto, o tu pradėsi mankštintis. Tikiuosi, kad mano sugrįžimo metu jau pats nuskrisi ant žemės.»
Tačiau vietoj to, kad mokytųsi skristi, Lėlikas sugalvojo blizgantį, jo manymu, planą: naudoti kaip «gyvą eskalatorių» visą eilę ūkininkų gyvulių — nuo aukštos arkliuko iki mažo ančiuko. Peršokdamas iš vienos nugaros ant kitos, Lėlikas greitai nusileido ant žemės, nė karto nepapurtęs sparnų.
Jo planas pasiteisino, ir Lėlikas jau ruošėsi priimti sveikinimus. Bet čia nebuvo viskas taip paprasta: pasirodo, mama-pelėda visą tą laiką nepastebimai stebėjo jį ir matė, ką darė jos mažasis sukčius. Ji neparodė, kad žino viską, bet sugalvojo, kaip išvesti apgaviką į šviesą. «Na, dabar, kadangi tu toks geras, pakilk atgal į viršų!» — paprašė ji.
Tai linksmos, geros ir pamokančios istorijos apie apgavystės pasekmes ir atsakomybę. Tikroji išmintis nesusijusi su darbo vengimu, o sugebėjimu įveikti sunkumus.