Uolos

Ant uolos, atsiveriančios į vandenyną, Viktorijos laikų dvaras jau kelis šimtmečius slepia moterų, kadaise jame gyvenusių, paslaptis. Dabar apleistas, jaunai Džein jis tampa prieglobsčiu, vieta, kur ji slėpiasi nuo problemų su mama.
Praėjus metams, Džein grįžta į savo gimtąją Meino valstiją, kad paruoštų motinos namus pardavimui. Pagal oficialią versiją. Tikroji priežastis ta, kad ji ką tik sugriovė ne tik savo archivaro karjerą, bet ir santuoką, ir dabar bando pasislėpti.
Džein su siaubu pastebi, kad "jos" dvaras dabar beveik neatpažįstamas: naujieji savininkai nušlavė iš fasado visą šimtmečių istoriją, ir dabar jis primena pabaisą iš blizgių žurnalų puslapių. Tačiau nepaisant išorinio blizgesio, namas gąsdina gyventojus: atrodo, jame gyvena vaiduokliai. Nauji savininkai kreipiasi į Džein prašydami ištirti buvusių namo gyventojų istoriją. Tikrovė, kuri jai atsiskleidžia, - apie pavogtus artefaktus, ramybės nerandančias sielas, meilę, kuri dingo jūroje, ir ilgą kolonializmo šešėlį - netgi senesnį už pačią Meino valstiją.