Nekromanto širdis

Buvo šviesioji kunigė. Jį vadino monstru. Monstru, atidavusiu sielą tamsai. Bet mano užuojauta jam tapo mano nusikaltimu: ordinas, kuriam paskyriau gyvenimą, nuteisė mane į valomąjį laužą. Ir jis sugrįžo, kad ištrauktų mane iš ugnies. Dabar esu susieta su juo, su žmogumi, kurį privalau neapkęsti. Mane mokė, kad šviesa — tai gyvenimas, o tamsa — mirtis. Bet kas, jei mano tikrasis gyvenimas prasidės tik tamsybėse jo apsikabinimų?