Geiša Eiko

Seidži Tanidzaki „Geiša Eiko“ – kaip mes įsivaizduojame japonų moteris? Prabangus gėlė, išsiskleidusi ant tatami ar futono, išskirtinė, švelni būtybė, sukurta tik tam, kad teiktų džiaugsmą vyrams, tarnautų jiems ir džiugintų akis. Remiantis senais tekstais, tokiais kaip „Genžio pasakos“ arba „Izuji Šikibu dienoraštis“, jos tokios ir buvo Heian epochoje. Tačiau XX a. pradžioje viskas pasikeitė. Paaiškėjo, kad šios gėlės turėjo paslėptus aštrius spygliais. Japonų rašytojas Seidži Tanidzaki savo romane „Geiša Eiko“ rašo apie stiprią, aistringą moterį, nepripažįstančią jokių kompromisų savo meilėje, ir apie vyrus, įklimpusius į buitį, pasiklydusius šeimyniniuose ginčuose, neapsisprendusius ir bailius.

Seidži Tanidzaki (1890–1971) – garsiojo Tanidzaki Džun’ičiro jaunesnysis brolis. Literatūrine veikla pradėjo užsiimti savo garsaus brolio įtakos dėka ir, kaip literatas, pasiekė didelių pasiekimų. Jis parašė daugiau nei keturiasdešimt novelčių ir pasakojimų, be to, išgarsėjo ir kaip anglų literatūros žinovas, ir kaip puikus vertėjas.

Vertimas iš japonų A.A. Leiferto