Goliafo akis

Patrauklus, sudėtingai organizuotas, eksperimentinis labirinto romanas, parašytas geriausiose XX amžiaus amerikiečių klasikos tradicijose.
 
Veiksmas „Goliafo akyje“ vyksta iškart po Pirmojo pasaulinio karo, sunaikinančios bangos, praūžusios per pasaulį. Romane pasakojama apie psichiatrą ir jo pacientą, stebuklingai išgyvenusį, likusį viename švytury vidury žiaurios,... siaučiančios jūros. Prievartinėje ir žiaurioje sąsajoje, kuri užsimezga tarp jų, išsitrina ribos tarp sveiko proto ir beprotybės, tarp gėrio ir blogio. Muccio sukūrė romaną, pagrįstą klasikinėmis siužetais ir unikalų savo struktūra, sujungdamas jame įvairius žanrus: nuo kelionių knygos iki išpažinties. Šios knygos puslapiuose skamba Borges'o ir Ocampo atsvaisdžiai, nubrėžta Stevensono ir Poe antgamtinė tradicija, bet tuo pačiu „Goliafo akis“ išlieka giliai psichologiniu kūriniu apie žmogaus esmę, žiaurumo pobūdį ir apie tai, kokią žymę ant mūsų palieka karas.