Aš taip nežaidžiu!

Aš taip nežaidžiu!» – tai subtilus ir kartu juokingas pasakojimas apie draugystę, empatiją ir apie tai, kaip svarbu statyti save kito vieton.
 
Maža mergaitė, kurios vardu pasakojimas vyksta, nuoširdžiai mano, kad rūpinasi savo katei Trixi: daro jai šukuosenas, puošia gražiomis suknelėmis,... moko valgyti su šaukšteliu, moko raštingumo ir šuolių ant batuto. Juk «Trixi – pati įprastinė katė, ir ji nieko nesugeba padaryti pati!» Mergaitė įsitikinusi, kad padeda Trixi ir kad jos abi yra geriausios draugės. Nors katės liūdna išraiška kalba apie priešingą.
 
Vieną gražią dieną savo nuotaikingas naujų kaimynų dukra pakvietė mažąją Trixi šeimininkę į svečius, kad pažaistų. Tiktai jos žaidimai ne itin patinka pagrindinei herojai: pirmiausia kaimynų mergaitė aprengė viešnią ankštu ir spygliuotu kostiumu, paskui privertė gerti «stebuklingą eliksyrą» savo gamybos, o gale apipylė šaltu vandeniu iš žarna, apsimetus žaidžiančia gaisrininke.
 
Su užuojauta ir viltimi katė Trixi stebėjo, kas vyksta: įdomu, ar dabar jos mažoji šeimininkė supras, kad negalima versti kažko daryti to, ko jis nenori? O gal nesupras? Na, šiuo atveju Trixi turi puikų planą!
 
Knyga puikiai tinka aptarti su vaikais temas apie asmenines ribas ir pagarbą kito norams, net jei tas «kitas» – tik katė.
 
Tekstas ir iliustracijos čia puikiai papildo viena kitą, siūlydami skaitytojui dvi skirtingas perspektyvas į tas pačias situacijas. Išraiškingos britų menininkės Lori Stansfield iliustracijos, kupinos šilto humoro, nuostabiai tiksliai perteikia pagrindinės herojės ir jos vargstančios katės emocijas. Pagal šias iliustracijas tiesiog norisi viską pasakoti iš Trixi pusės – ir, atrodo, tai jau bus visai kita istorija!