Nana. Žemė

Emilis Zola — vienas iš pasaulinės realistinės literatūros ramsčių, natūralizmo pradininkas ir teoretikas, išradingas kasdienybės tyrinėtojas, aistringas žmogaus teisių gynėjas ir publicistas, daręs įtaką visam XX a. realistiniam literatūros kryptims. Jo žinomiausias darbas — epinis dvidešimt tomų ciklas „Rugonai-Makarai“, atskleidžiantis skaitytojui begalinę žmogaus ydų ir dorybių panoramą ant Antrosios imperijos fono. Tai tikra Paryžiaus ir Prancūzijos provincijos gyvenimo enciklopedija, apžvelgianti kelių kartų vienos šeimos, pagimdžiusios pačius keisčiausius vaisius, pavyzdžiu.
Į šią iliustruotą leidimo versiją pateko romanai „Nana“ ir „Žemė“, užimantys, pagal autoriaus numatytą skaitymo seką, septynioliktą ir aštuonioliktą vietas cikle.
Pirmą kartą Nana, to paties pavadinimo romano (1880) herojė, dar visai mažytė susitiko su romano „Spąstai“ (1877) skaitytojais. Praėjo metai, ir ši mergaitė tapo puošnia šviesiaplauke grožybe, įkūnijusia triumfuojančios moteriškumo idealą šimtmečio pabaigoje. Praeitis pamiršta, ir auksas kaip upė teka per nuodėmingos Paryžiaus gatvių dukters pirštus, o stiprieji šio pasaulio žemės gyventojai laiko laime pasilenkti prie jos kojų…
Romano „Žemė“ veiksmas vyksta kaimo bendruomenėje, kur bando įsitvirtinti kitas šios šeimos atžala — Žanas Makkaras. Čia gyvenantys žmonės yra tikri darbininkai, kurie nesustodami dirba savo žemę ir patenka į ją, kai ateina laikas. Tačiau ir ši maža bendruomenė, esanti toli nuo kunkuliuojančio Paryžiaus gyvenimo, pasirodo esanti pavaldžia visur esančioms žmogaus visuomenės ydoms…