Profesorius be sielos

Bin Chuan žinojo savo vietą. Kampe. Pavėsyje. Vienatvėje. Gan Yue peržengė nepgrįžtamumo tašką. Skausmas jau tapo įprastas. Dabar randai jau ne tik ant kūno, bet ir sieloje. Ciu Wei buvo tikras vienu: jis nieko nejaučia. Ir jis jau nebe tas, kuo buvo anksčiau. Fei Zhao negalėjo sustoti. Jis gyveno, tarsi degė. Greitai. Ryškiai. Įnirtingai. Bet čia, emotis žynių universitete, tai neturi reikšmės.