„Apie šią vietą buvo sakoma: „Tai keremetas, arba keremeto giria, jei kalbame rusiškai, tai „keremetis“. Aš jį gerai prisimenu, ten augo tokie tamsūs, tankūs medžiai. Mus gąsdino – ne-eikite į keremeto giria, ten žmonės dingdavo, nuolat sklido keisti garsai. Svarbiausia – ten negalima buvo nieko imti, nei uogų, nei šakų, nei monetų. Visi, kas tai darė, vėliau kentėdavo nuo ligų…“ Ši ryški etnologijos ir folkloristikos specialisto Germano Ustjancevo knyga kviečia pasinerti į Uralo ir Volgos tautų, tokių kaip totoriai, baškirai, čiuvašai, komiai, komi-permėkai, udmurtai, marijai, mitologiją: sužinosite, kodėl čiuvašų laumėms arzūriams negalima rodyti dantų, kaip, pagal baškirų įsitikinimus, teisingai lankyti pirtį, kad neįžeistum pirties šeimininko, kuo užsiima „kapinių viršininkas“ ir ar yra vietos naminiam dvasiai šiuolaikiniame bute. Šio unikalaus leidinio pagrindas buvo žinomų folkloristų darbai, archyviniai dokumentai ir autoriaus patys atlikti lauko tyrimai, papildyti pasakojimais, tikėjimais, legendomis ir apeigų aprašymais, susijusiais su nešvarios galios sampratomis. Be to, žodis suteikiamas ne tik mokslininkams, folkloro rinkėjams, bet ir jo tiesioginiams nešėjams – Uralo-volgos miestų, kaimų ir gyvenviečių gyventojams. Jų pasakojimuose, kruopščiai surinktuose etnografinėse ekspedicijose, ir šiuolaikinio dailininko PETUCHINO magiškuose iliustravimuose atgyja legendos ir tikėjimai apie senovės milžinus ir kaimus, nuskandintus po vandeniu, apie mirties angelą Azyrienę ir demoną Keremetą, apie mirusiųjų vestuvių karietą ir ligų dvasias.
.jpg)
