Į Poliną

Per pusiau sugriuvusį vilą, esančią pelkėtose durpynuose, jaunas Hannes groja savo paties sukurtą melodiją Polinai, vienintelei savo draugei. Jam atrodo, kad be jų dviejų, keturiolikmečių paauglių, ir seno fortepijono šiame didžiuliame name nieko nėra ir nebus.
 
Tapęs suaugusiu, Hannes ne tik neranda... reikiamų žodžių ir drąsos prisipažinti Polinai apie savo jausmus, bet ir padaro nerūpestingą veiksmą, kuris išskiria juos ilgam laikui. Po daugelio metų, kai Hannes nejaučia nieko, išskyrus tuštumą, jis supranta, kad turi rasti Poliną. Ir vienintelė, kas jam gali padėti tai padaryti — tai jos melodija.
 
Įspūdinga istorija apie užaugimą, pirmą meilę, sprendimus, kartais priimamus emocijų poveikyje, bet nematomai veikiančius kelių žmonių gyvenimus, o taip pat — apie muziką, šviesią, neapčiuopiamą, galinčią ištirpdyti net ir pačius ledinius širdis.