Mihailas Bulgakovas

Rusų literatūroje yra rašytojų, kurie valdo savo likimą, ir tų, kuriems likimas valdo. Mihailas Bulgakovas yra antrųjų gretose. Visa jo egzistencija buvo nenutrūkstama, apmąstyta, pasmerkta pralaimėjimui gyvenime ir šviesiai pergalei literatūroje kovojant su Likimu. Ką reikia padaryti su žmogumi, kaip... apdovanoti jį talentu, per kokius pakilimus ir nuosmukius, pagundas, išbandymus ir viliones jį praleisti, kaip nupinti gyvenimo siužetą, kokių draugų, priešų ir nuostabių moterų suteikti jam, kad jis parašytų „Baltąją gvardiją“, „Šunų širdį“, „Teatrinį romaną“, „Bėgimą“, „Šventųjų vergiją“, „Meistrą ir Margaritą“? Prozininkas, filologijos mokslų daktaras, Aleksandro Solženicino literatūrinės premijos, taip pat „Antibukerio“, „Didžiosios knygos“ ir kitų premijų laureatas, M. M. Prišvino, A. S. Grino ir A. N. Tolstojaus biografijų autorius Aleksejus Varlamovas siūlo savo versiją apie rašytojo likimą, kurio knygos daugelį dešimtmečių sukelia susižavėjimą, pasipiktinimą, įnirtingas ginčus, meilę ir abejones, bet mažai kam palieka abejingus ir turi nepaneigiamą, tvirtą sėkmę visame pasaulyje.