Poezijos šešėlyje. Knyga 1. Negirdima

Kristain turi slėptis. Visi merginos, gimę tą pačią metų dieną, yra paimami į rūmus, iš kurių niekada negrįžta. Todėl ji trumpai nusikerpa plaukus, apsirengia kaip berniukas ir dirba privačius darbus prie prieplaukos.

Kris turi tik prisiminimus apie auklę ir pasakas apie aines – dvasias, gyvenančias po tylos šešėliu ir turinčias garso jėgą. Visi jų ištarti žodžiai stebuklingai išsipildo, todėl jos yra nenugalimos.
Bet kokios gali būti pasakos, kai pasaulis aplink griūva? Vyriausybė skursta, įstatymai vis labiau žiaurėja, o žmonės be pėdsakų dingsta. Ir vis dėlto kartais pasakos pasirodo esą realios.